Jaunimo tautinių šokių kolektyvas „Gojus“                              Ansamblio vadovė choreografė Jūratė Uselienė          tel. 8 682 39802          Tautinių šokių ansamblis „Gojus“ susikūrė 1991 m. Anykščiuose. Kolektyvo  pavadinimas simbolinis. Jame šoka 20 porų. Šokėjai ir vadovė daug dėmesio  skiria autentiškam tautiniam kostiumui, savo krašto pristatymui. Tautinių šokių ansamblio „Go-  jus“ kostiumai atspindi XIX a. Aukštaitijos regiono drabužius. Kolektyvo repertuaro šokiai – gerai  žinomų lietuvių autorių kūriniai. „Gojus“ dalyvauja tautinių šokių ansamblių konkursuose „Kada-  gys“, tarptautiniame liaudiškos muzikos ir šokių festivalyje „Ežerų sietuva“, kolektyvas atstovavo  Anykščių kraštui ir Lietuvai tarptautiniuose folkloro festivaliuose Austrijoje, Latvijoje, Belgijoje,  Olandijoje, Lenkijoje, Italijoje, Švedijoje, Kroatijoje, Turkijoje, Jordanijoje, Indonezijoje.       „Gojus“ tapo 2003 ir 2006 metų tarptautinio tautinių šokių grupių ir ansamblių konkurso –  festivalio „Klumpakojis“ nugalėtoju.
Klubo „Gojus“ šokėjai yra dalyvavę ne viename tarptautiniame projekte. Stabiliai ir kūrybiškai  dirbantis kolektyvas yra pajėgus atstovauti Lietuvos kultūrą, dalyvaujant tarptautiniuose kultūri-  niuose projektuose. Tai vienas iš reprezentacinių Anykščių rajono kolektyvų, todėl dalyvavimas  tokio lygio projekte  didelė paskata klubo nariams ir vadovei. Kultūrinio bendradarbiavimo sklai-  da ir dalyvavimas tarptautiniuose projektuose garsina ne tik „Gojų“, bet ir Anykščių kraštą,  Lietuvą.     2011 m. liepos pabaigoje kolektyvas "Gojus"  buvo išvykę į ACEH TARPTAUTINĮ FOLKLIORO      FESTIVALĮ "BANDA ACEH, INDONEZIJA". Siūlome pasidžiaugti kolektyvo patirtais įspūdžiais.                                                                                       Pamąstymai apie ACEH TARPTAUTINĮ FOLKLIORO FESTIVALĮ „BANDA ACEH, INDONEZIJA“      Buvo žiema. Šalta. Elektroniniame pašte pasirodė žinutė – kvietimas į festivalį, į tolimą šalį. Iš pradžių  buvo pabandyta paprasčiausiai išmatuoti atstumą, kuris skyrė tą šalį nuo Lietuvos. Pasirodė, kad tai vi-  si 11 tūkstančių kilometrų. Tačiau viskas tuo nesibaigė, smalsumas tik didėjo, visas pavasaris buvo pa-  ženklintas intensyvių repeticijų. Na, o kuo visa tai baigėsi bus bandoma papasakoti čia.      Net nekyla abejonių, kad dalyvavimas tarptautiniuose festivaliuose yra įdomi ir neįkainojama patirtis  ar net nuotykis. Iš kitos pusės, tai reikalauja ir asmeninių pastangų, tam tikro nusiteikimo ir laisvo, neį-  pareigojančio požiūrio. Važiuodami į festivalį visi su savimi atsineša savitą pasaulėžiūrą ir istorinę atmi-  ntį, suformuotą tam tikrų lemtingų atsitiktinumų. Atvykę į festivalį, sutinkame lygiai tokius pačius žmo-  nes su jau suformuotomis pažiūromis ir savitu pasaulio supratimu. Svarbu tampa tai, kad žmogus atsi-  dūręs tokioje aplinkoje būtų atviras pasauliui ir naujovėms, kad sugebėtų atsikratyti tam tikrų išanksti-  nių įsitikinimų. Čia galima paminėti Miriam Beard žodžius: „keliavimas yra ne tik naujų vaizdų matymas,  bet ir nuolatinė pasaulėžiūros reforma“. Ir nors daugeliui iš mūsų Indonezija nebuvo ta šalis, į kurią at-  vykus tave nuo pat pirmos minutės sukrečia ir sužavi matomų dalykų naujumas, paslaptingumas, kur ta-  ve vienu metu apima saldus smalsumo jausmas sumišęs su paslėpta baime, tačiau visi jautė švelnią toli-  mos šalies egzotiką, kuri ne užgriuvo mūsų su visa savo galybe, bet po truputį skleidėsi visos kelionės  metu.    Didžiausią įspūdį paliko šios šalies gamtos grožis bei turtingumas ir tų žmonių betarpiškas bendravi-  mas su nepažystamaisiais, kuris atsiskleidė jau pirmąją festivalio dieną.    Taigi vienas ryškiausių susidūrimų su vietiniais žmonėmis buvo festivalio atidarymo proga surengtas  paradas Banda Aceh gatvėmis. Prieš paradą visi kolektyvai buvo susirinkę nedidelėje salėje su išėjimu į  vidinį kiemą, kuriame visi dalyviai laukė parado pradžios. Nedidelėje ir uždaroje erdvėje maišėsi ir spin-  dėjo įvairių spalvų, raštų, faktūrų audiniai, galėjai stebėti daugybės išpuoselėtų tautinių kostiumų jūrą,  pasakojančių ištisą tų tautų istoriją; salėje maišėsi skirtingos kalbos, ilgainiui virsdamos paprasčiausiu  ošimu. Žodžiu, tautų katilas. Galiausiai visų dalyvaujančių šalių kolektyvai tvarkingai sustoję poromis  sudarančiomis kolonas, laikydami savo šalių vėliavas bei korteles su šalies pavadinimu lėtai pajudėjo  miesto gatvėmis.     Iš abiejų gatvės pusių stebėti mūsų buvo susirinkę masė žmonių - seneliai, paaugliai, tėvai, prie savęs  glaudžiantys mažus vaikus – visi su akinančiomis šypsenomis veiduose, kurios kontrastingai derėjo su  jų azijietiškais tamsaus gymio veido bruožais. Drąsiausieji tuojau pat prieidavo prie kurio nors šokėjo ir  bandydami nutaisyti kuo mandagesnį balso toną laužyta anglų kalba kukliai paprašydavo nuotraukos:  „Ma‘am/Sir, could we take a photo?“, o mažiau drąsesni tiesiog išlemendavo: „Photo, photo?“. Kiti pa-   rado žiūrovai pamatę tokį savo kaimynų poelgį ir staiga patys įgavę daugiau pasitikėjimo ir su žvilgsniu  akyse, kuris tarsi sakė „dabar arba niekados“, drąsiau prieidavo prie mūsų su tokiu pačiu prašymų – nu-  sifotografuoti. Ir nors tai jau būdavo n-toji nuotrauka, o nuo šypsojimosi jau seniai traukė veido raume-  nis, tokiu momentu būdavo sunku atsisakyti fotografuotis, nors prieš tai jau ne kartą mintyse buvome  sau pasakę, kad „štai jau šita nuotrauka tai tikrai paskutinė“. O kaip smagu būdavo, kai minioje išgirsda-  vome su akcentu ir truputį švepluojant garsiai tariamą Lietuvos vardą. Tą pačia dieną, po parado, turė-  jome pirmąjį savo pasirodymą. Vėlai vakare po tokių pirmosios festivalio dienos patirčių „Gojus“ nus-  prendė, kad nors mums Indonezija yra tolima ir egzotiška šalis, tačiau mes patys šios šalies gyvento-  jams esame ne ką mažesnės egzotikos šaltinis.     Kitos festivalio dienos nebuvo panašios į pirmąją, jos buvo kitokios, bet ne ką mažiau įdomesnės. Dar  daugiau, eilinė festivalio dalyvio diena prabėgdavo greitai, o jei dar tas festivalio dalyvis yra iš „Go-  jaus“, tai jo diena pralėkdavo žaibo greičiu, atnešdama jam daugybę naujų patirčių. Tokį mūsų gyveni-  mą Indonezijoje geriausiai gali apibūdinti šie žodžiai – „bėgu bėgu, negaliu sustot“- kurie netrukus tapo  mūsų šūkiu, mat, kiekvienas save gerbiantis „gojietis“ nešvaisto laiko veltui ir trokšta kuo daugiau pa-  žinti. Tad savo gidui Salmanui, kuris gali būti apibūdintas kaip romus ir pareigingas vietinės mokyklos  mokytojas, mes tapome nemenku iššūkiu. Taigi, visą laiką tarp repeticijų, koncertų ir persirenginėjimų į  tautinius rūbus ar iš jų, praleisdavome lakstant po mažas vietines parduotuvėles, važinėjant tuk tuk‘ais  (kurie kartais turėdavo madą užsidegti), maudantis Indijos vandenyne, klaidžiojant judriomis Banda  Aceh miesto gatvėmis, ragaujant įvairiausių egzotiškų užkandžių, kurių sudedamųjų dalių iki šiol dar  nepavyko atskleisti bandant pažinti tą tolimą kraštą – Indoneziją.                                                                                                                                          Milda Kaklauskaitė                                                                                                         2011 rugpjūčio 27d. „Gojus“ Anykščiai     2011 m. kovo 19 - 30 dienomis Tautinių šokių kolektyvas „Gojus“ buvo išvykęs į tolimąją Jordanijos  karalystę - Tarptautinį folkloro festivalį. Prieš du metus kolektyvas viešėjęs Jordanijos Hašimitų Kara-  lystėje, šiais metais vėl buvo pakviestas ir atstovavo Lietuvą Tarptautiniame folkloro festivalyje Jorda-  nijoje ("Al Ramtha International Folk Festival"). Be lietuvaičių, taip pat dalyvavo tautinių šokių kolekty-  vai iš Graikijos, Ukrainos, Olandijos, Estijos ir Jordanijos.     Ypatingi žmogaus keliai tarp dangaus ir žemės... Jais eina, norintys pažinti pasaulį ir galintys pasauliui  parodyti savo kraštą... Muzika, šokis, vaizduojamasis menas - kalbos, kurių skambėjimą ir prasmę suvo-  kia visos tautos...          2010 m. liepos 26 -31 d. ,,GOJUS“ dalyvavo projekte „ Education and Culture DG Europe for  Citizens“ Madonos rajone (Latvija).    Liepos 26d. „Gojaus“ kolektyvas išvyko į Latvijos respublikos Madonos rajone, Baskovoje vyku-  sį projektą, kuriame mokėsi latviškų tautinių šokių. Visą savaitę bendradarbiavę su latvių šokių  kolektyvu „Saikavieši“ surengė du bendrus koncertus: Baskovoje, bei Madonoje. Kur dalyvavo lat-  viai, lietuviai ir estai. Koncertų metu kolektyvai demonstravo ne tik savo šalies tautinius šokius,  bet ir parodė ką išmoko projekto metu.     Visą savaitę lankė įžymiausias ir gražiausias Madonos rajono vietas: didžiausią ežerą Latvijoje,  triušių bei ožkų fermas, žymių kompozitorių gimtinę. Buvo supažindinti ir su kitais projekto daly-  viais, kurie tapė Madonos peizažus. Dailininkai buvo atvykę iš įvairių šalių: Švedijos, Estijos, Vo-  kietijos, Olandijos ir netgi iš Taivano. Taip pat aplankė sukarintą vaikų stovyklą Liepsalyje, kur  jaunimas ugdomas sveikos gyvensenos, bei turėjo galimybę su stovyklos dalyviais (estai, latviai,  lietuviai) sudainuoti „Bunda jau Baltija“. Žinoma kelionėje nepritrūko linksmų vakaronių, žaismin-  gų repeticijų, pokštų (puodžių sodyboje kasė molį, lipdė figūrėles, žiedė puodelius).     Didžiausią įspūdį paliko latvių jaunatviškumas, geranoriškumas ir šiltas bendravimas. Tapo  draugais ir laukia kitų susitikimų.                                                                           Ansamblio „Gojus“ šokėjas Karolis Juzėnas     2010 m. kovo 3 – 16 d. AKC Šokių ansamblio „Gojus“ išvyka į tar-  ptautinį festivalį Nepale. Tai pirmasis valstybės vizitas atstovauti Lie-  tuvą Tarptautiniame festivalyje Nepale.  Ir "Gojaus" kolektyvui atite-  ko ši garbė.                                                                          Vadovė Jūratė Uselienė                                                         Lietuviška trispalvė Himalajų viršukalnėje    Ar kada nors esate svajoję užlipti ant pasaulio „stogo“, užsimerkti, ištiesti rankas ir jausti sklindančią  energiją? Galbūt daugelis netiesiogiai, tačiau kažkur ir kažkada esame apie tai pagalvoję. Tai kurgi rasti  pasaulio „stogą“? Atsakymo į šį klausimą jau ne vienerius metus ieško Anykščių kultūros centro tauti-  nių šokių ansamblis „Gojus“, vadovaujamas Jūratės Uselienės.    Nuo pat kūrybinės veiklos pradžios „Gojus“ aktyviai skleidžia tautinio šokio idėjas ne tik gražiojoje  Lietuvoje, tačiau ir užsienyje. Latvija, Lenkija, Vokietija, Austrija, Belgija, Italija, Kroatija, Portugalija,  Jordanija, Turkija. Aplankytų valstybių sąrašą šiais metais „Gojaus“ šokėjai papildė dar vienu „laimikiu“  – ypatingos egzotikos šalimis Indija ir Nepalu. Atrodytų, nereali vadovės ir entuziastingų šokėjų idėja  surasti pasaulio „stogą“ šiose egzotiškose šalyse buvo tarsi miražas, tačiau nenumaldomas troškimas  pamatyti, pajausti, išgirsti ir parodyti Lietuvą pasauliui buvo stipresnis.    Lietuvoje prasidėjus kalendoriniam pavasariui, kovo mėnesį, 19 ansamblio šokėjų ir muzikantų išvyko į  tolimąjį Nepalą, dalyvauti 5 – ąjame tarptautiniame folkloro festivalyje, kuriame ansamblis „Gojus“ pirmą  kartą atstovavo Lietuvai.  Pasinaudodami proga anykštėnai, pasibaigus festivaliui, aplankė Indiją.    Kelionė iš Lietuvos į Nepalo sostinę Katmandu nėra paprasta, tenka du kartus persėsti – Helsinkyje  (Suomija) ir Delyje (Indija). Kelionę apsunkina ne tik lėktuve praleidžiamas laikas, tačiau ir įvairiausios  „tvarkos“ oro uostuose. Pasiekę Indiją, šokėjai iš karto pajuto, jog atsidūrė kitame pasaulyje: vietoje žie-  minio lietuviško oro Indijoje pasitiko karštis, kardinaliai skirtinga kultūra bei staigmena: anykštėnai dar  laukdami skrydžio į Nepalą sužinojo, kad bagažo Katmandu negaus, dėl įvairiausių oro uosto politikos  niuansų. Labai nenuliūdę ir nosių nenukabinę anykštėnai pasiekė savo kelionės tikslą – egzotiškąją Ne-  palo sostinę Katmandu.    Nepalas – tai Azijos valstybė, įsikūrusi Himalajų kalnuose, ribojasi su Indija bei Tibetu. Ilgą laiką Ne-  palas buvo karalystė ir tik 2007 m. tapo demokratine respublika. Žodis „demokratija“ šioje pasaulio daly-  je turi visiškai skirtingą prasmę ir praktinį veikimą, tačiau visgi valdymas priklauso tautai. Padėtis valsty-  bėje nėra rami, čia vis dar kyla streikai ir Nepalo komunistų partijos (maoistų) susirėmimai su kitamin-  čiais, Lietuvos užsienio reikalų ministerija nerekomenduoja vykti į šią šalį, tačiau siekis parodyti Nepalui  lietuvišką kultūrą buvo stipresnis už bet kokias baimes. Nepalas yra viena skurdžiausių pasaulio šalių,  joje gyvena 28 milijonai gyventojų, apie 50 procentų žmonių gyvena žemiau pasaulinio skurdo ribos.  Taigi atvykęs į Nepalą pajunti, ką reiškia civilizacijos santykis su žmonių papročiais. Toje pačioje gatvė-  je gali pamatyti iš molio drėbtą ir šiaudiniu stogu dengtą trobelę, o kiek tolėliau mūrinį pastatą su elek-  tra.                                        Egzotika egzotikai, tačiau atsidurti Nepale be bagažo nėra pats maloniausiais dalykas, kurį kaip įmano-  ma greičiau stengėsi išspręsti festivalio organizatoriai, mus pasitikę plačiai šypsodamiesi bei karališkai  pagerbdami. Netrukome įsitikinti, jog nepaliečiamas svečias yra karalius, nepaprastai nuoširdi sutikimo  ceremonija nupūtė visą kelionės nuovargį. Kuo skiriasi Nepalas nuo Lietuvos? Tik atvykus iš karto aiš-  kiai matomi kultūros skirtumai, beveik visi žmonės šypsosi ir atidžiai stebi atvykėlius. Mums egzotika jie,  o mes egzotika jiems, visiems įdomu. Nepalo miestų gatvės primena didžiulį skruzdėlyną, kur visi skuba,  kruta. Pagrindinė kelių eismo taisyklė – garso signalas, tai jis sprendžia kam važiuoti, o kam ne. Nenau-  dosi garso signalo – nevažiuosi, todėl triukšmas gatvėse didžiulis, aplinkui daugybė žmonių, zujančių  motociklų, gatvės primena nuolatinį turgų, visai šalio kelio dulkių debesyje pardavinėjama žuvis, mėsa,  vaisiai ir daržovės. Mus tai stebina, o vietiniai savo gyvenimo kitaip neįsivaizduoja. Nepale didžioji dalis  žmonių neišsilavinę, neraštingi, todėl tai puikiai matyti jų kasdieniniame gyvenime. Aplinkui kalnai šiu-  kšlių, žmonės paprasčiausiai nesupranta, jog plastmasinės šiukšlės taip greitai kaip banano žievė nesu-  yra ir jas mėto tiesiog gatvėse, iš kur jam žinoti, kad tai blogai. Juk ir Lietuvoje, turime daug kiauragalvių,  nesuprantančių gamtos svarbos. Taigi, viskas prasideda mokymusi, nesvarbu, ar tai Lietuva, ar Nepa-  las. Mokyklas, kurių didžioji dalis yra privačios, lanko tik nedidelė dalelė vaikų, kiti yra pasmerkti gyve-  nimo mokyklai. Nepaisant didžiulio skurdo, visi mokinukai dėvi mokyklines uniformas, taip rodydami pa-  vyzdį kitiems, net ir tiems lietuviams, kurie mėgsta skųstis viskuo – pradedant lietumi, baigiant kolūkių  griūtimi. Nepalo žmonių paprastumas įkvepiantis.    Stebint ir vaikštant po miestų gatvės, rodosi, jog visi miesto gyventojai yra jose, niekas nesėdi namuo-  se, visi turi savo reikalų. Žinoma, verta pastebėti, jog skiriasi Nepalo sostinė Katmandu ir regioninės  vietovės, kuriose lankėmės. Festivalio metu turėjome galimybę susipažinti ne tik su šalies sostine, ta-  čiau ir nemažai pakeliauti vingiuotais, banguotais, įspūdingais ir net pavojingais Nepalo keliais. Kelio-  nės šioje šalyje varginančios, keliai nėra labai prastos kokybės, tačiau jie driekiasi per kalnus, taigi grei-  tis yra minimalus, prie kelionės vargų prisideda nuolatinis supimas ir šokinėjimas, trukdantis ilsėtis ir  mėgautis kelione. Tačiau patarlė, kad šuo ir kariamas pripranta, pasitvirtino Nepale, kai greitai priprato-  me prie banguojančių kelių.    Festivalio organizatoriai siekė, kad svečius, atvykusius iš įvairiausių pasaulio kampelių, pamatytų kuo  daugiau nepaliečių, taigi buvo suorganizuotas turas po šalį. Autobusų vilkstinės su dalyvių delegacijo-  mis iš Lenkijos, Ispanijos, Prancūzijos, Slovakijos, Olandijos, Bulgarijos, Bangladešo, Indijos, Slovėni-  jos ir Lietuvos kelionei paskirdavo visą dieną ir dažnai kelionės tikslas buvo pasiekiamas naktį. Po var-  ginančios kelionės festivalio dalyvių kitą dieną laukdavo pasirodymai: eisenos ir koncertai Nepalo mies-  tuose. Kiekviename mieste buvome pasitikti ir išlydėti vis kitaip, bet taip pat nuoširdžiai ir svetingai. Ke-  liaujant po regionus, ypač įstrigo tos vietos, kuriose daugiau nei 90% vietos gyventojų nėra matę balta-  odžių europiečių, o ypač gražiųjų lietuvaičių. Eisenų metu pilnos gatvės stebėdavo iš tolimųjų kraštų at-  vykusius dalyvius ir stebėjosi ne tik odos spalva, tačiau sudėjimu, ūgiu, dainomis, muzika ir šokiais.  Koncertuose pasitikdavo tūkstantinės žiūrovų minios, kurios karštai palaikydavo užsienio delegacijas.    Kelionės po Nepalą metu anykštėnai turėjo įspūdingą progą paminėti mūsų Valstybės Nepriklausomy-  bės atkūrimo 20- metį Himalajų apsuptyje. Kovo 11 d. rytą, kai Lietuvoje dar buvo naktis, „Gojaus“ na-  riai pakiliai ir džiaugsmingai sutiko šventinį rytą giedodami Tautišką giesmę bei rankose spausdami lie-  tuvišką trispalvę. Simboliška, jog praėjus 20 metų po išsivadavimo iš sovietinės sistemos, šią sukaktį  galėjome minėti toli nuo namų ir taip skleisti žinią apie mažą, tačiau nuostabią šalį – Lietuvą. Patirtas  jausmas neišblės ilgai.    Nepalas daugiakultūrinė šalis, tai lemia religinė gyventojų priklausomybė. Didžioji dalis išpažįsta indu-  izmą, likusi yra budistai, krikščionių bendruomenė yra labai maža. Induizmo ir budizmo kultūrų pavyz-  džių gausu, nes religija labai svarbus dalykas. Mūsų viešbučio kieme stovėjo vienos iš dievybių garbei  skirtas altorėlis, miestuose nemažai šventyklų. Ypatingai įdomus kultūrinis paprotys, atspindintis žmo-  nių pasaulėžiūrą, yra mirusiųjų pagerbimas. Nepaliečiai mirusiuosius degina specialiose šventyklose ir  apeigų vietose ant šventos upės kranto. Deginimo ceremonija nepaprastai įsimenanti ir gili. Mums neį-  prasta ir galbūt netgi baugi, ypač todėl, kad ją teko stebėti naktį, tačiau svarbu tai, jog mirusieji į kitą gy-  venimą išlydimi pagarbiai ir sakraliai.    Atrodytų, kelionė po aukščiausią pasaulio kalnyną – Himalajus – yra kelionė ieškant pasaulio „stogo“,  „Gojaus“ nariams baigta, tačiau kelionių magijos užburti anykštėnai prieš grįždami į namus, aplankė In-  diją. Apžiūrėjo Delio įžymybes, žavėjosi Taj Mahal paminklu meilei, važinėjosi nepaprastomis transporto  priemonėmis „tuk tuk“ po beprotiškas Delio gatves.                                                                               Autorius ansamblio „Gojus“ narys – Mindaugas Nefas      Sugrįžus iš kelionių...                                                                                                          Tautinių šokių ansamblis „Gojus“ 2008 m. gegužes 11-20 d. viešėjo Turkijoje, kur penkių valstybių:  Turkijos, Portugalijos, Italijos, Graikijos ir Lietuvos šokių kolektyvai (kiekviename iš jų po 7 narius) da-  lyvavo tarptautiniame kultūros mainų projekte. Lietuvių grupę atstovavo Martynas J., Kristis V., Karolis  J., Šarūnė, Giedrė U., Skaistė U. ir vadovė Jūratė Uselienė.     "Pristatėme savo šalies kultūrą ir folklorą, mokinome šokių, žaidimų ir patys dalyvavome kitų šalių  organizuojamuose kultūriniuose renginiuose. Finaliniame pasirodyme kiekvienos šalies atstovai šo-  ko po du naujai išmoktus kitų kultūrų šokius. Visi gėrėjosi lietuviškais tautiniais drabužiais. O mus  sužavėjo turkiški drabužiai, portugališki šokiai, itališka muzika" - pasakojo vadovė Jūratė.                                                   Anykščių „Gojus“ - Turkijoje                             (Įspūdžiai iš Intercultural Dialogue Through Dance)    Štai ir išaušo gegužės 11 diena. Vadovės J. Uselienės surinkta šokių „komanda“ visiškai pasi-  ruošusi kelionei į Turkiją. Jaunas, trokštantis įspūdžių kolektyvas susėdo į autobusą ir nurūko į  Latvijos sostinę Rygą, iš kur turėjome vykti į didžiausią Turkijos miestą Stambulą. Iš Stambulo  grupė buvo nuskraidinta į pajūrio kurortą Izmirą. Štai čia ir prasideda mūsų pažintis su svetima  šalimi.    Izmire turkai mus pasitiko su šiltomis šypsenomis, tai puikiai nuteikė. Buvome nuvežti į Gumul-  dur miesto centrą kur susėdę gėrėme arbatą ir laukėme kitų projekto dalyvių. Visi susirinkę: tur-  kai, lietuviai, graikai, italai nuvykome į motelį, į savo būsimus namus. Jau kelionėje pamatėme  kalnus, uolas, keistus medžius, visa tai žadėjo įspūdžių gausą. Važiuodami su nekantrumu lau-  kėme, kokie gi bus mūsų „namai“. Vaizdas per balkoną tikrai pasakiškas, iki jūros nė penkių mi-  nučių kelio nėra, gali girdėti bangų mūšą. Apie 12 valandą nakties sulaukėme paskutinių projek-  to dalyvių portugalų. Pirmoji diena Turkijoje tikrai įspūdinga, bet ir varginanti, todėl eime poilsio.    Manau neverta aptarinėti kiekvienos dienos iš eilės. Papasakosiu tai, kas mane labiausiai suža-  vėjo, kokia veikla užsiėmėme. Pirmosiomis dienomis vyko susipažinimo žaidimai, bandėme atsi-  minti vienas kito vardus (pati sunkiausia užduotis). Ir viso projekto metu žaidėme daug įvairių  žaidimų, nė vienoje kelionėje tiek neteko žaisti kaip šioje. Taip pat teko garbė išmokti keletą  tradicinių Turkiškų šokių, kuriuos mokinomės visą savaitę. Antrosios dienos vakare visos tautos  pristatė savo šalį, davė paragauti nacionalinių patiekalų, įvairovė tikrai stebinanti: teko ragauti  tikro Itališko vyno, sūrio, Turkiškų saldumynų, Graikiškų salotų. Mes, lietuviai davėme paragauti:  sūrio, juodos duonos, medaus, šakotį, saldainių, šokolado bei lietuviško alaus ir midaus.Didžiau-  sio dėmesio susilaukė mūsų tautiniai drabužiai ir midus. Buvo labai įdomu paragauti kitų šalių  nacionalinių patiekalų ir apžiūrėti jų tautinius drabužius. Vakarą vainikavo šokiai iki ryto.    Šioje išvykoje turėjome ir kino seansus. Kiekviena šalis rodė filmus apie savo šalį, tautinius šo-  kius, dainas. Labiausiai sužavėjo, sudomino portugalų filmas. Sudomino savo kitoniškumu, kito-  kiu požiūriu į šokį. Vakare pamatėme tradicines Turkiškas vestuves.    Ketvirtoje išvykos dienoje mums davė progą pripirkti dovanų savo giminėms. Buvome nuvežti į  vieną didžiausių Turkijos miestų, Izmir‘ą. Apsilankėme turguje, kur pasitelkę savo derėjimosi įgū-  džius bandėme apsipirkti. Žinoma, mums pavyko. Taip pat pasivaikščiojome po miesto centrą.    Penktoji diena. Pati įspūdingiausia kelionė į Efes‘a, pažiūrėti senovinio antikinio miesto. Vaizdai  tikrai įspūdingi. Milžiniškos arkos, neįtikėtino dydžio amfiteatras, kur išgirdome turisto iš Kinijos  dainą, milžiniška biblioteka, parlamentas, ir keli šimtai „kambarių“. Net karštis nesugebėjo sus-  tabdyti mūsų noro pamatyti antikinės kultūros paveldą. Taip pat nuvykome į Nekaltosios Merge-  lės Marijos namus, kur ji apsigyveno po Kristaus mirties. Ramybė, keista ramybę sukelianti aura.  Siena apkabinėta krikščionių prašymais Dievui. Pilni įspūdžių nuvykome prie septinto pasaulio  stebuklo – Artemidės šventyklos. Įspūdingos helenistinio statinio liekanos. Deja buvom nustebin-  ti apleidimo tokio kultūrinio paveldo. Ir galiausiai nuvykome į muziejų, kur pamatėme antikines  skulptūras, piešinius, ginklus, kovotojus – gladiatorius. Grįžę buvom pakviesti prie jūros į vakarėlį  prie laužo. Dominavo Italų muzika, maistas.    Priešpaskutiniąją dieną turėjome du koncertus, dieną ir vakare. Kiekviena tauta rodė savo šo-  kius, grojo liaudies dainas. Šokome per šventę, skirtą paminėti nacionalinio išsivadavimo pra-  džią. Šventė skiriama jaunimui. Po koncertų vyko nenutraukiama foto sesija.    Visomis dienomis laisvo laiko netūrėjome per daugiausiai. Žinoma tik atradę laisvą minutę bė-  gdavome prie jūros. Radome laiko ir pasideginti, aišku po to buvom pavadinti „Tomato team“.    Devynios dienos prabėgo neįtikėtinai greit. Visos išvykos metu susiradome daug draugų, visi  jie neužmirštami, nepakarojami. Išsiskirti buvo tikrai sunku, juk matomės paskutinį kartą. Buvo  sunku atsisveikinti su šalimi, su jos šiltu klimatu, skaidria jūrą, maloniais vietiniais gyventojais.      P.S. Geriau viena kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti.                                              „Gojaus“ ansamblio šokėjas                        Kristis Vaškys                        Anykščių „Gojus“ – tarptautinio festivalio Jordanijoje dalyvis     Ypatingi žmogaus keliai tarp dangaus ir žemės... Jais eina, norintys pažinti pasaulį ir galintys  pasauliui parodyti savo kraštą... Muzika, šokis, vaizduojamasis menas - kalbos, kurių skambėji-  mą ir prasmę suvokia visos tautos...     Anykščių tautinių šokių kolektyvo „Gojus“ kelias šįkart buvo labai tolimas ir savitas: teko daly-   vauti Jordanijos Nepriklausomybės dienos minėjimo festivalyje.     „Gojui“ teko koncertuoti daugelyje valstybių - kaimyninėse šalyse ir tolimesnėse: Vokietijoje,  Švedijoje, Italijoje, Portugalijoje, Turkijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje... Atrodo, jau tiek daug matyta,  patirta... Bet neveltui išminčiai teigia: „Tai, kas žinoma - lašas, kas nežinoma - jūra“.    Jordanijoje stebino viskas: gamta, žmonės, bendravimas... Kai žiūri į gelsvai pilką tolumą, su-  pustytą bangelėmis smėlį, akmeninių uolienų gauburius ir jauti tvyrančią karštą tylą, gailiesi, kad  negali parodyti vietos gyventojams mėlynuojančių ežerų, plaukiančių vėjyje rugių laukų,ąžuolynų,  girių pavėsio... Sunku įsivaizduoti, ką jordaniečiai darytų su tokiu Lietuvos gamtos lobiu...    Jordaniečiai pribloškė svetingumu ir dėmesiu. Juk mes jiems - taip pat labai tolima šalis. Jie  stebėjosi ir grožėjosi mūsų šalies rūbais, prašė leisti užsidėti tautinių rūbų karūnas...Į susitikimus  atsivesdavo tėvus, vaikus, anūkus... Foto sesijoms tiesiog nebuvo galo!    Pirmasis festivalio koncertas vyko sostinėje Amane Karališkuose kultūros rūmuose. Dalyvavo  graikų, italų, armėnų ir jordaniečių meno kolektyvai. Organizatoriai gebėjo pastebėti visus: visi  apdovanoti proginiais medaliais, padėkos raštais , marškinėliais... O jau plojimai! Seniai beteko  patirti tokį gražų vienybės jausmą, nuoširdumą. Neveltui tvirtinama, kad tik menas gali suvienyti  pasaulį.    Vėliau koncertavome Amano Petros vardo universitete. Davėme interviu Lord TV ir vakare per  valstybinę televiziją stebėjom savo pačių koncertą.    Kitomis dienomis vyko koncertai Zargoje ir Irbide. Laisvalaikiu taip pat šokome, mokėmės vie-  ni kitų šokių, kartą net šokome aprengti beduinų rūbais.    Dar kartą norisi pakartoti paprastus, bet turinčius giliausią prasmę žodžius: YPATINGAS ŽMO-  GAUS KELIAS TARP DANGAUS IR ŽEMĖS. Kultūros mainų programa – unikalus variantas eiti minėtu  keliu. Galimybė propaguoti ir skleisti savo šalies kultūrą leido ir mums pamatyti ir suvokti šįkart  būtent Jordanijos valstybės kultūros istoriją, gėrėtis ir stebėtis neįprasta gamta ir iki graudumo  džiaugtis vietinių žmonių bendravimu.    Vykome į Jarash ir Umm Qays (tai antikiniai miestai), žiūrėjome inscenizuotas gladiatorių kovas  Nuo Umm Qays matosi Sirija, Izraelis, net Libanas. Šalia- Golano aukštumos ir Galilėjo ežeras.  Kvapą gniaužiantis prisilietimas prie senovės: bandėme atverti 1500 kg sveriančias akmenines  duris. Ir mums pavyko! Pabuvome Wadi Rum dykumoje, Aqaboje, kurorte prie Raudonosios jū-  ros. Aplankėme Jordano upę, kur krikštytas Jėzus. Madabos miesto bažnyčioje neatsistebėjome  seniausiu pasaulyje žemėlapiu - mozaika. Organizatoriai suteikė progą pamatyti, kaip gamina-  mos mozaikos tiesioginiu ir atvirkštiniu būdu, kaip audžiami kilimai iš kupranugarių vilnos.    Aplankėm Nebo kalną, kur palaidotas Mozė.    Susitikome su Negyvąja jūra. Visi iš mūsų pirmą kartą patyrėme šį retą gamtos reiškinį, kai jū-  ros paviršiumi nebūtina plaukti, gali tiesiog patogiai „sėdėti ant vandens“.    Tai tik kuklus aprašas to, ką teko pažinti, patirti, išgyventi... Jordanijoje palikome dalelę Lietu-  vos... Į savo kraštą, į savo šeimas parsivežėme tos šalies svetingumą ir nepakartojamus įspū-  džius. Tiesiog būtina pasakyti, kad mūsų šokėjai, kurie nevažiavo, privalo aplankyti Jordaniją  kitais metais, nes jordaniečiai mus pamilo ir labai mūsų lauks...    „Gojus“ nuoširdžiai dėkoja Anykščių miesto savivaldybei, Anykščių kultūros centrui, jaunesnių  šokėjų tėveliams ir, žinoma, vadovei, kurios kūrybiškumas, entuziazmas ir kantrybė mus nuolat  lydi keliuose tarp dangaus ir žemės...                                                      Ansamblio "GOJUS" šokėja              Jūratė Samuitytė