Žvakių šviesoje apglėbkime gerąją atmintį kartu...                            Tradicinis nakties renginys prie Puntuko akmens, skirtas legendiniam lakūnų                       Dariaus ir Girėno skrydžiui per Atlantą prisiminti.                    Atminties valanda prie Puntuko akmens „Vieno kelio tiesa“    Šeštadienio vakarą gausus anykštėnų būrys tradiciškai susirinko Anykščių šilelyje  prie Puntuko paminėti lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno legendinio skrydžio atminties va-  landos. 1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min “Lituanica” pradėjo didžiąją kelionę į Lie-  tuvą. Naktį iš liepos 16 į 17 d. Soldino (tuomet Vokietija, dab. Mislibožas, Lenkija)  miške dėl neišaiškintų priežasčių lėktuvas sudužo, o lakūnai žuvo.    Šiais metais renginio puošmena - Liudas Mikalauskas, visus užbūrė savo balso  tembru ir taikliai parinktomis dainomis apie tautą, tėvynę. Renginį tradiciškai papuo-  šė ir Anykščių kultūros centro mėgėjų meno kolektyvai.                                                                               Iš int. portalo "Nykščiai"      Iš Vilmos Paulauskaitė scenarijaus:   "Kasmet sugrįžta ta diena, ta atminties valanda į kurią renkamės prisiminti oranži-  nio paukščio skrydį, tapusį žygdarbiu. Kuo toliau tolsta nuo mūsų ši tragiška ir kar-  tu atnešusi Lietuvai garbę data, tuo artimesni mums išlieka "Lituanikos" pilotai Ste-  ponas Darius ir Stasys Girėnas - nepakartojamos žmogaus dvasios simboliai.   Jų tragiško ir patriotinio, jų meilės Lietuvai žygio prikelti, mes vėl stovime čia, prie  mūsų Puntuko, kad šiek tiek pažvelgtume praeitin, kad tiesiog pabūtume kartu,  Anykščių šilelyje, kaip kartu buvo ir visa Lietuva, laukdama lakūnų, jų neštos vilties  ir tikėjimo.   Pirmos išskridimo žinios sukeltoji lietuvių tauta labiausiai nerimavo ir džiūgavo, lau-  kė brangiausių svečių, pirmą kartą iš Amerikos skrendančių. Daugybei nesisekė nei  dirbti, nei tarnybos ar gyvenimo reikalais rūpintis, miegas neėmė. Lietuvoje dar  niekad nebuvo taip branginamas ir įvertinamas kad ir paprasčiausias radijo apara-  tas, kaip 1933 m. liepos 15-16-17 dienomis. Niekad nebuvo dar tokio įdėmaus  klausymosi ir budėjimo prie radijo aparatų, nekantriai laukiant žinios.   Visi miestai ir kaimai dar gal niekad taip nepavydėjo kauniečiams tos laimės pir-  miems sutikti ir pamatyti du sparnuotus lietuvius - padangių galiūnus. Visi laukė su  tokia vienybe ir džiaugsmu, kokio širdis dar nebuvo jautusi.   O tą naktį, kada pasiryžėliai Darius ir Girėnas skrido per Vokietiją, Kauno aerodro-  me minia džiūgavo ir dainavo.   LITUANIKA išdidžiai skrodžia erdvę. O dangaus galybe. Jau perskristas Atlantas,  kuris atrodė be galo, be krašto. "- Sveikinu, Stasy". - "Sveikinu kapitone...". 1933  metų liepos 16 dieną popiet du lietuvių tautos sūnūs perskrido Atlanto vandenyną.   Trenksmas, kuris nuaidėjo Soldino apylinkių girioje liepos 17 d. 00 val. 36 min. Jie  nukrito, tik nenusileido ten, kur jų ypač laukė. Į mūsų kraštą atskriejo žinia, kurios  nenorėjo priimti nei viena lietuviškoji širdis.   Dariaus ir Girėno žygis per platųjį Atlantą į tėvynę ir jų tragiška mirtis turėjo nepa-  prastai teigiamą įtaką lietuviams, gyvenantiems ne tik savo tėvynėje Lietuvoje,  bet ir išeivijoje. Jų šviesus tėvynės meilės pavyzdys visus lietuvius suvienijo.   Lituanikos nubrėžta dangaus skliautu oranžinė linija tapo arterija, per kurią lietuvių  tautos širdis įliejo jauno kraujo po visą pasaulį išblaškytiems savo vaikams.   Ne tik šis skrydis, kad ir tragiškai pasibaigęs išaukštino lakūnus. Išaukštino juos ir  tai, kad išskrisdami jie perdavė ir kitą žinią mūsų žmonėms - mūsų jaunajai kartai.  Tai įrašytas jų testamentas, liudijantis to skrydžio svarbą, moralines vertybes ir  priesakus jaunajai kartai. Testamentą, kurį lakūnai parašė, galvodami apie jų sva-  jonės galimą žlugimą. Te jis būna įgyvendinamas žingsnis po žingsnio, sąžiningai  tikint, kad tik dėl jos, Tėvynės, mes turime, privalome stengtis, kad ir mažesniais  pasiekimais, darbais, pergalėmis ją garsinti, ja didžiuotis ir jai aukotis."            Akimirkos iš liepos 16 d. atminties valandos prie Puntuko akmens 2010 m.                              "Už vandenynų mums atneštą garbę..."                ( legendinio lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą paminėjimo)                                                                            nuotraukos  iš internetinio portalo nyksciai.lt    Kaip ir kasmet susirinkome čia į mums brangią vietą, kurioje „nutūpęs“ mūsų milžinas Puntukas,  įamžinęs savy kitus du Lietuvos milžinus. Būkit pasveikinti mūsų nuostabiame, A. Baranausko ap-  dainuotame šilelyje.    Čia, šįvakar mes visi kartu prisiminsime skrydį, tapusį nepaliaujamos žmogaus dvasinės jėgos  simboliu, nes nugalėję Atlanto vandenyną, „Lituanikos“ pilotai Darius ir Girėnas laimėjo daug dau-  giau, nei buvo užsibrėžę. Jų patriotizmo, meilės Lietuvai ir jos žmonėms žygio prikelti mes susirin-  kome čia, mieli Anykščių krašto žmonės ir svečiai.    Susirinkome, kad vėl pažvelgtume praeitin, kad vėl ir vėl prisimintume mūsų šiandienos gyvybin-  gumo ištakas. Gyvybingumo, kurio nepamiršta ne tik Lietuva, bet ir Anykščiai, bei anykštėnai.    Tūkstantmečio vertas žygis, sujudinęs ir suaudrinęs visų lietuvių dvasią...    Dažnai pagalvojame, kas prikelia žmones tokiems žygiams? Kokie dvasios gigantai turi gimti,  kad vykdytų tokius žygius?    Dariaus ir Girėno pavyzdys įrodo paprastą tiesą – tai gali atlikti paprasti mūsų žemės sūnūs, gi-  mę čia, Lietuvoje, bėgioję po jos pievas, gaudę jos drugelius, vaikiškomis akimis sekę vabalo ke-  lią...    Jų vaikystė prabėgo Lietuvoje, juos pagimdė paprastos Lietuvos motinos.    Tik... nenuspėjamo ir žiauroko likimo ranka ištrėmė svetur.    Bet gimtinė, tėvynė sugebėjo juose pasėti savo šviesos, šilumos ir meilės grūdą, kuris nuolat au-  go jų širdyse.    Lietuva ir meilė jai subrandino mintį įveikti rūstų ir galingą Atlantą ir iškelti jiems brangų vardą į  aukštybes, kad visi pamatytų ir išgirstų jos – mažą – didelį vardą.    Pati mintis buvo tokia drąsi, kad susilaukė prieštaringų vertinimų. Bet Lietuvoje gimę sūnūs nebi-  jo pavojų ir savo siekius numatė įgyvendinti.    Darius kalbėjo: „Artinasi svarbiausias mano gyvenimo momentas . Už kelių parų Girėnas ir aš iš-  skrisime iš antros mūsų tėvynės į kraštus, kur mes abu pirmą kartą išvydom dienos šviesą - Lietu-  vą. Aš jausiuos laimingiausias žmogus pasauly, kuomet Lituanikoje pasieksiu savo pirmų svajonių  kraštą ir nusileisiu į jo svetingą, artimą ir malonų prieglobstį. Bet svarbiausias mano darbas dar  laukia realizavimo. Be jo įvykinimo negaliu parašyti autobiografijos, kuria aš būčiau patenkintas,  kuri suteiktų man jausmą, kad aš gyvenau, kad atsilyginau pasauliui už suteikimą man vietos šia-  me žemės kamuoly, kad padariau jį truputį geresniu, negu radau. Ar tai nenurodo svarbiausio tik-  slo, kurio kiekvienas žmogus turi siekti. Aš stengsiuos savo atsiekti. Tai tiek – o dabar į kelionę  per Atlantą!“          Žygį jie pradėjo 1933 m. liepos 15 d. 6 val. 45 min.    Amerikos lietuvių laikraščiai rašė:   „Galingas tai žygis mūsų tautai. Bet pavojingas gyvasčiai. Garbingi tokie vyrai, kurie savo tautos  gerovei ir garbei savo gyvastis aukoja. Amerikos lietuviai padėjo jiems įrengti lėktuvą. Kai jų lėk-  tuvas atsuks savo galvą Lietuvos link, visų Amerikos lietuvių mintys ir širdys skris kartu su jais  virš gilių Atlanto vandenų. Visos Lietuvos akys ir širdys bus nukreiptos į vakarus ir lauks jų atskre-  ndant. Tai bus didžiausias įtempimas mūsų visos tautos, kokį kada jautėm...“    Ir Lietuva laukė, būrėsi, vylėsi, ilgėjosi ir dainavo.    Laukė ir senas, ir jaunas. Ypačiai jaunoji karta, kuriai prieš išskrisdami lakūnai paruošė testame-  ntą, į kurį sudėjo savo siekius, viltis, priesakus ir raginimus. Jie neatmetė ir pralaimėjimo prieš At-  lantą galimybės...    Nelaimė įvyko liepos 17 dieną 00 val. 36 min. Soldino miške, Vokietijoje.              Lakūnų atminimą prašome pagerbti tylos minute.    Iškilminga patrankų salvė už Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą.            _    _    _   _  _  _  _  _   _    _    _   _  _  _  _  _   _    _    _   _  _  _  _  _   _    Vakar minėjome dar vieną gražų ir brangų lietuvio širdžiai jubiliejų – Žalgirio mūšio 600- ąsias  metines. Ant Lietuvos piliakalnių degė laužai, primindami dar vieną Lietuvos sūnų žygdarbį.           Iškilminga patrankos salvė už Anykščius ir anykštėnus!    Na o trenksmas, kuris nuaidėjo Soldino apylinkių girioje, nakties tamsoje, aplėkė visą pasaulį.    Mūsų tautos draugai ir priešininkai nesilenkė dviejų lietuvių dvasios heroizmui.    Nusilenkė tiems, kurie nebijojo rizikuoti, nebijojo sudegti...    Jie drąsiai aukojosi tai žemei, kurią kartojo kaip maldą...     Žmogaus gyvenimas skaičiuojamas dešimtmečiais, tautų gyvenimas tūkstantmečiais metų, o  dvasinė atmintis amžinai gyvuoja žmonijos sąmonėj. Palaiminti tie, kurių darbai ir žygiai pasidi-  džiavimo banga suvirpina širdis. palinkėkime vieni kitiems, kad mūsų dukros ir sūnūs, žaisdami,  bėgiodami po mūsų pievas , bėgiodami po mūsų laukus, nebijotų drąsiausių siekių, nebijotų pri-  sisegti nerealiausių svajonių sparnus - gal jie pakels juos dideliems ir prasmingiems siekiams!     Taip kaip to nebijojo Darius ir Girėnas.                                                                                   Iš Vilmos Paulauskaitės scenarijaus           Atminties valanda "Sparnais pasauliui Lietuvą nešiau" 2009 m.                                                        Anykščių krašto laikraščio "Šilelis" nuotraukos                            "Atminus jų žygį, kurs baigės miškuos..." 2008 m.    Liepos 16-osios, trečiadienio vakare Anykščių šilelyje, prie Puntuko akmens, anykštėnai kaip jau  įprasta minėjo legendinį lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą, skirtą skrydžio  75-mečiui; 65-mečiui, kai iškalti „Lituanicos“ lakūnų – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai ir  jų testamento žodžiai lietuvių tautai  bei pirmojo viešo minėjimo, surengto šioje vietoje, 20-mečiui  atminti.    Koncerte dalyvavo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos Karininkų Ramovės choras „Aidas“, Kau-  no muzikinio teatro solistas Tomas Ladiga, Anykščių kultūros centro meno kolektyvai: vyrų ansa-  mblis, tautinių šokių kolektyvas "Gojus", kiti atlikėjai ir svečiai.    Renginį vedė Kauno dramos teatro aktorius Petras Venslovas ir Anykščių kultūros centro direkto-  rės pavaduotoja, renginių scenarijų autorė Vilma Paulauskaitė.    Į minėjimą prie Puntuko akmens atvyko Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir le-  gendinės grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas.